Kiekvienam atitinkamas Krišnos planas ir teisingumas

Sykį gyveno šlavėjas, kuris iš visos širdies buvo pasišventęs Krišnos šventyklos švarinimui.

Kai jis matydavo tūkstančius Krišnos garbintojų ateinant pamatyti Viešpaties,

kas kartą galvodavo, kad Viešpats daršano metu visą laiką stovi,

todėl turėtų būti labai pavargęs.

Taigi, kartą jis naiviai pasisiūlė Viešpačiui kokiai dienelei užimti

Jo vietą altoriuje, nes troško, kad Viešpats galėtų atsipūsti.

Krišnos Dievybė atsakė: „Aš nieko prieš pailsėti.

Paversiu tave tokiu pat kaip Aš, bet turi pažadėti vieną dalyką.

Tiesiog privalai ten stovėti, kaip kad Aš, ir kiekvienam šypsotis bei dalinti palaiminimus.

Niekur nesikišk ir nesakyk nė žodžio.

Atsimink, kad esi Dievybė, ir nepamiršk,

jog Aš kiekvienam turiu paruošęs specialų planą.“ Šlavėjas, žinoma, sutiko.

Kitą dieną jis užėmė Dievybės padėtį.

Į šventyklą atėjo kažkoks turtuolis ir ėmė melstis Viešpačiui.

Jis nemažai paaukojo ir paprašė, kad jo verslas klestėtų,

o nueidamas per žioplumą prie altoriaus paliko pinigų prikimštą piniginę.

Šlavėjas Dievybės vaidmenyje negalėjo jo pašaukti,

todėl nusprendė susivaldyti ir nutylėti.
Netrukus pasirodė nuskurdęs žmogelis, įmetė vieną monetą į hundi ir pasakė, kad tai viskas, ką jis įstengia paaukoti, bet nuolankiai prašo galimybės pasitarnauti Viešpačiui. Dar pridūrė, kad jo šeima nebesuduria galo su galu, tačiau jis paliekąs gerajam Viešpačiui spręsti, kaip išbristi iš šios keblios padėties. Kuomet baigęs melstis pavargėlis atmerkė akis, priešais save išvydo turtuolio pamirštą piniginę. Jis padėkojo Viešpačiui už malonę ir nieko blogo neįtardamas paėmė piniginę. Šlavėjas Dievybės pavidale nieko negalėjo pasakyti, todėl paprasčiausiai šypsojosi.

Tą akimirką įėjo jūreivis. Jis ėmė maldauti apsaugos ilgoje kelionėje, į kurią ruošėsi vykti. Staiga įgriuvo turtuolis kartu su policininkais ir pareiškė, kad kažkas nugvelbė jo piniginę – greičiausiai tas jūreivis, todėl reikia jį suimti.

Šlavėjas Dievybės pavidale vos ištvėrė nepradėjęs šaukti, kad jūreivis nekaltas, ir labai sielojosi, jog negali šito padaryti. Jūreivis žvilgtelėjo į Viešpatį ir paklausė, kodėl jį, dorą žmogų, nori nubausti. O turtuolis pažiūrėjo į Viešpatį ir padėkojo Jam už tai, kad pavyko sugauti vagį.

Šito šlavėjui Dievybės pavidale buvo jau per daug. Jis nusprendė, kad net ir tikrasis Viešpats čia įsikištų, todėl prabilo ir paliudijo, kad jūreivis nieko nepavogė, o piniginę paėmė nuskurdėlis. Ir turtuolis, ir jūreivis, žinoma, buvo labai dėkingi.

Vakare grįžo tikrasis Viešpats ir paklausė šlavėjo, kaip sekėsi. Šlavėjas tarė: „Maniau, kad bus paprasta, bet dabar suprantu, kad Tavo dienos nelengvos. Vis dėlto padariau vieną gerą darbą.“ Ir nupasakojo Viešpačiui tos dienos įvykį. Šlavėjas tikėjosi dėkingumo, bet Viešpats be galo nuliūdo.

Viešpats paklausė: „Kodėl tiesiog nesilaikei pažado? Tu Manim netiki. Ar manai, kad Aš nesuprantu, ką galvoja visi tie į šventyklą ateinantys žmonės? Turtuolis paaukojo pavogtus pinigus, ir tai tik menka dalelė to, ką jis turi, o mainais iš manęs jis laukia neribotų malonių. Vienintelė moneta, kurią atidavė vargšas, buvo paskutinis jo pinigas, bet to žmogaus tikėjimas toks stiprus, kad jis net ir jo nepagailėjo. Gal tas jūreivis ir nepadarė nieko bloga, bet šį vakarą išplaukus jo laukia žūtis audroje, o papuolęs į kalėjimą jis išvengtų didesnės nelaimės. Piniginė turėjo atitekti neturtėliui, nes jis panaudotų radinį tarnaudamas Man. Be to šitaip ketinau sušvelninti turtuolio karmą, o taip pat išgelbėti jūreivį. Bet tu viską sugadinai, nes ne tik manei, kad žinai Mano planus, bet ir išgalvojai savo planą.“

Krišna kiekvienam turi specialų planą ir teisingumą….

Mums reikia tiesiog apsiginkluoti kantrybe!!!!!